Sovietų Sąjunga

Sovietų monetos (rubliai ir kapeikos) cirkuliavo nuo 1917 iki 1991 metų ir buvo vienintelė valiuta 15 šalių: Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, Uzbekistane, Armėnijoje, Azerbaidžane, Kazachstane, Kirgizijoje, Moldovoje, Turkmėnistane, Tadžikistane, Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Po SSRS žlugimo sovietinis rublis buvo naudojamas posovietinėse valstybėse (rublio zonoje) iki 1993 metų šiose šalyse: Kazachstane, Uzbekistane, Turkmėnistane, Moldovoje, Armėnijoje ir Gruzijoje.

SSRS atminimo monetos buvo išleistos SSRS nuo 1965 iki 1991 metų. Beveik kiekviena moneta buvo kaldinta naudojant proof monetų kaldinimo technologiją.

Garsi komunistinių monetų simbolika yra kūjis ir pjautuvas. Monetos buvo kaldinamos Maskvoje ir Leningrade. 1961 m. vienas rublis (1 SUR) vertė buvo 0,987412 gramo aukso, tačiau šis keitimas į auksą niekada nebuvo prieinamas plačiajai visuomenei.

80-aisiais vidutinis darbininko atlyginimas buvo mažesnis nei 100 rublių per mėnesį. Žemesnioji klasė gaudavo 60 rublių per mėnesį. Valytojas uždirbdavo 70 rublių, spynininkas – 80 rublių, o geras mūrininkas galėjo uždirbti 150 rublių dirbdamas be atostogų.  

Vietinėse parduotuvėse nebuvo kur išleisti pinigų. Be kapitalizmo parduotuvės buvo tuščios, prekių pasirinkimas prastas. Privataus verslo nebuvo, o spekuliacija buvo baudžiama kalėjimu. Kartais vietinėse parduotuvėse buvo deficitinių prekių, pavyzdžiui, drabužių iš kitų komunistinių šalių, tokių kaip Jugoslavija, Čekoslovakija ar Rytų Vokietija. 

Automobilis „Žiguli“ kainavo apie 5000 rublių ir eilėje reikėjo laukti dešimtmečius. Žmonės mokėjo 3000–7500 rublių už bet kurį naudotą automobilį, kad gautų jį greičiau. Laimingi asmenys galėjo naują automobilį parduoti tris kartus brangiau, pavyzdžiui, už 15000 rublių. Jei 1986 m. norėjai gauti Wrangler džinsus, jie kainavo 180–200 rublių. Japonų radijo imtuvai kainavo 2000–4000 rublių. Importuoti produktai buvo labai brangūs, ypač esant žemoms algoms. 

Sovietų piliečiai negalėjo teisėtai turėti užsienio valiutos. Jei jie teisėtai gavo mokėjimą užsienio valiuta, buvo priversti ją konvertuoti į Vneshposyltorg čekius. Pavyzdžiui, jūrininkai juos gatvėje parduodavo už 10–25 rublius. Šiais čekiais buvo galima atsiskaityti Beryozkos parduotuvėje, kur buvo importuojami tokie produktai kaip radijo imtuvai, džinsai, batai ir kiti kokybiški produktai, įskaitant importuotus gėrimus ir maistą.  

1988 m. rublis prarado pirkimo galią iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Pavlovo reforma buvo paskutinė pinigų reforma, kuri iš apyvartos išėmė 50 ir 100 rublių banknotus, o žmonės galėjo juos keisti į naują valiutą 3 dienas. Daugelis to nespėjo padaryti dėl apribojimų, todėl naudojo juos kaip tapetus lauko tualeto sienoms.